Esu čia ir dabar... ir vėl ten pat, toje pačioje būsenoje, su ta pačia tuštuma ir vienatve.. mes esame dviese, viena ir toliau grumiasi su viskuo kas papuola, o kita visa tai stebi.. o kartais taip noretusi pradet gyventi iš naujo, būti gera visiem, nedaryti klaidu, kurios grauzia is vidaus.. netureti tu juodu demiu, kurias taip sunku net ir po daugelio dienu paimti ir istrinti.. taip noretusi kad butu dazniau tu momentu, kai pagaliau abiem buna gera.. jausti palaima mazuose dalykuose.. visai neseniai, vos pries keleta menesiu, buvo grįžęs stabilumo, pusiausvyros, prasmės jausmas.. bet ir vėl noras pabėgti nuo praeities šešėlių įstūmė į visai neseniai atsikratytą padėtį.. vėl įsijungė robotas, kuris kasdieną pabudęs tikisi rasti kažką, kas užpildytų tą tuštybę ir vienatvę.. ir vėl bandai ieškoti dalykų kurie teikia laimę, bet su kiekvienu ieškojimu atsitrenki į abejingumo sieną.. o tai taip slegia.. nebesuvoki nei savęs nei aplinkos, nei ką darai, nei kam.. ir ką tai duos.. ar tai bent kartą vėliau man leis nusišypsot? Didžiuotis tai ką padariau? Ar tai nuves į gražesnį ir šviesesnį rytojų.. Visi tik ir mato manyje stiprią ir nepalauziamą asmenybę.. bet ar bent kas nutuokia, kiek kartų jau palūžau.. kiek kartų bijojau tai parodyt, kiek kartų ten buvau ne aš, o kažkas kitas.. kiek kartų ta išspausta šypsena, tik per sukąstus dantis.. kaip norėtus surastį tą žmogų, kuris tikriausiai nepažinotų manęs, kuris norėtų suprasti mane ir pažintų mane tokią kokia aš ištikrųjų esu.. tik nebežinau pati ar aš žinau kokia esu.. norėtųs, kad atsirastų tas, kuriam ir vėl atiduočiau susikaupusią šilumą.. kuri veržiasi, tik niekas jos nenori paimti.. gal visa tai jau per karšta ir niekas nenori nudegti? Taip norėtųs apkabinti, sušilti ir nurimti.. pajusti, kad šalia plaka širdis, kuri tave supranta ir kuriai gera su tavim taip, kaip tau gera su ja.. kodėl viskas kas paprasta atrodo taip sudėtinga.. kodėl pati neleidžiu vykti tam kas vistiek įvyks.. kodėl tos vidinės nuostatos ir susikaustymas, stereotipai ir kitų nuomonė tampa daug svarbiau už vidinį pasitenkinimą ir laimę.. kodėl galimos klaidos, neleidžia atsipalaiduoti ir džiaugtis tuo kas aplink.. taip norėtųs, kad kažkas būtų šalia, kas mane seniai pažįsta, kas man leistų išsišnekėt, išsiverkt, išsirėkt – neguodžiant ir nededant vilčių į mane, kurias pasidarė taip sunku pateisinti.. visi iš manęs tikisi tiek daug.. o aš pati nežinau ko tikiuos.. gal tik sielos ramybės, vidinės pusiausvyros ir bent trupučio laimės pajutimo mažuose mieluose dalykuose..
P.S.: forse nn tutti puo capire.. pero sicuramente rimango per un anno in questa casa, allora forse c'e possibilita un giorno capire tutto..
v.v.
Nessun commento:
Posta un commento